nuobaiga

1 núobaiga sf. (1), nū́baiga (ž.) (1) 1. pabaiga, galas: Jis núobaigą gyvenimo padarė, kad visa išpūstijo, pragėrė J. Kokia bus núobaiga šitiem seniam? Vlkv. Čia pat jau nū́baiga (darbo pabaiga) Vkš. Par visus amžius iki nūbaigos svieto brš. 2. (neol.) lingv. galūnė: Todėl mes, neįsileisdami į tyrinėjimus, paduodame čia sąstatą visų linksnių nuobaigų Jn.